Kaip tampama Europos Komisijos nariu? (I) dalis

Liudvikas Ragauskis

KAIP TAMPAMA EUROPOS KOMISIJOS NARIU? (I)

Pergyvenę šiais metais keletą rinkimų, besidomintys vietos politiniu gyvenimu spėlioja, kas gi taps Europos komisijos nariu po Dalios Grybauskaitės. Štai jau pasiekė žinia, kad tikėtinas kandidatas – dabartinis finansų ministras A.Šemeta, tik neaišku kas jį siūlo: Vyriausybė, išrinktoji Prezidentė ar Seimas? Daugeliui Lietuvos piliečių ši tema iš vis neįdomi. Jų pilietiškumas pasibaigia paniurzgėjimu ar išreikštu požiūriu, kurioje nors radijo laidoje, kur vietoje klausimo, paskubomis (kad tik nenutrauktų vedantysis) išrėžia savo samprotavimus apie valstybės valdžią ir meta ragelį. Aišku, ji (valdžia), jo požiūriu viskuo kalta ir ten visi vagys, o jis tyras pilietis. Tuo mūsų aktyvumas ir baigiasi.

Mes piliečiai, daugeliu atvejų nesam racionaliai kritiški ir pilietiškai smalsūs. Kodėl niekas neužduoda klausimo valstybinės valdžios atstovams: ar Europos komisijos nario pareigos yra politikų susitarimo reikalas? Ar tai politinių mainų objektas? O gal, bet kuris Lietuvos pilietis turi teisę pretenduoti į šias pareigas? Ir pagal kokius kriterijus atrenkamas šis kandidatas?

Gal ir keista, bet man tokie klausimai kyla, ir aš norėčiau žinoti atsakymus, nes turiu abejonę, kad valdžia vėl “grybą pjauną”.

Pasiklausęs valdžios kalbų šia tema suprantu, kad Seimo nariai jausdamiesi visos Tautos “suverenais” paskubėjo pareikšti nuomonę, kad kandidatas būtų suderintas su jais. Tuo tikslu net Seimo statutą susiredagavo ir, kad suprastų visi, jog jie nejuokauja, net patys pradėjo siūlyti kandidatus. Nuo jų neatsiliko ir prezidentinių rinkimų laimėtoja, išreiškusi savo, dabar jau svarią nuomonę, kad tas netinka, o štai šitas galėtų. Vyriausybės vadovas vis atsimušinėja nuo įkyrių žurnalistų trumpais pareiškimas, kad apie tai dar negalvojo, dar ne laikas.

Visuose pareiškimuose susijusiuose su Komisijos nario pareigybe nuskamba sąvokos: „deleguoti“, „atstovauti Lietuvą“, „Grybauskaitė buvo ten komandiruotėje“ ir t.t. Suprantu, kai taip mąsto tūlas lietuvis, bet, kad taip neatsargiai pasisako valdžios moterys ir vyrai, tiesiog stebėtina. Visiškas teisinių sąvokų nepaisymas! Lietuvoje jau tapo taisykle, kad paprastus klausimus politikai, viešosios valdžios ir netgi žiniasklaidos atstovai taip suvelia, kad nesurasi galų.

Bandykime kartu išsiaiškinti, kaip tampama Europos komisijos nariu? Į ją deleguojama, ir asmuo išsiunčiamas kaip į komandiruotę, ar tik siūloma kandidatūra? Ir kas gali ten pasiųsti ar patenkama kitu būdu?

Pamėginkime paieškoti teisinių normų, kurios nustato tvarką įsidarbinant Europos komisijoje jos nariu. Pradžiai sutikime su bendrai įsiviravusią nuomonę, kad ten deleguojama ir pasidomėkime normomis, kurios kalba apie delegavimą. Seimas yra priėmęs įstatymą ilgu pavadinimu „ Asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas”, kur pasidairę randame sąvoką, kas yra delegavimas. Pasirodo, kad tai – “karjeros valstybės tarnautojų, statutinių valstybės tarnautojų ir prokurorų perkėlimas ar siuntimas ir kitų asmenų siuntimas dirbti į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas.”. Konkrečiai apie tas pareigas nėra minima, o iš straipsnių galima suprasti, kad deleguoti galima tik valstybės tarnautojus.

Tada, toliau aiškinamės, ar šios pareigos skirtos valstybės tarnautojui. Pirmiausia siūlau žvilgterėti į Europos Bendrijos steigimo (EBS) sutarties 213 straipsnio 1 dalį, kur sakoma “Komisijos nariai parenkami pagal jų bendrą kompetenciją ir jų nepriklausomumas neturi kelti abejonių. Komisiją sudaro po vieną kiekvienos valstybės narės pilietį”. Daugiau jokių apribojimų nėra, todėl darau išvadą – kad bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę pretenduoti į šias pareigas.

Toliau skaitant tos pačios sutarties 214 straipsnio 2 dalyje sužinome, kad „ Taryba (čia turima omenyje Europos Vadovų Taryba), spręsdama kvalifikuota balsų dauguma, bendru sutarimu su pasiūlytuoju į pirmininko pareigas asmeniu priima pagal kiekvienos valstybės narės pasiūlymus sudarytą sąrašą kitų asmenų, kuriuos ji ketina skirti Komisijos nariais.”, susitikite, kad ir dešimt kartu perskaitę nelabai aišku, bet pažodžiui nagrinėjus, galima daryti išvadą, kad į šias pareigas niekas iš Lietuvos nedeleguoja, o siūlo valstybę atstovaujantis asmuo teikdamas kandidatą. Beje sutartyje nieko nesakoma kiek kandidatų turi būti siūloma, vieną ar daugiau, juk kandidatą renką Taryba kartu su Komisijos pirmininku. Aš palaikyčiau nuomonę, kad reikėtu siūlyti kelis kandidatus, juk demokratiškiau bei Tarybai lengviau būtų pasirinkti kompetentingesnį asmenį.

Nagrinėjant toliau šią sutartį galim matyti, kad paneigiamas ir kitas mitas, kad Komisijos narys atstovauja Lietuvą. Pagal sutarties 213 straipsnį šiose pareigose komisijos narys neatstovaują Lietuvos valstybės t.y. eidamas savo pareigas, yra visiškai nepriklausomas, nesiekia gauti ir nepriima jokios vyriausybės, tame tarpe ir savo valstybės ar bet kurio kito subjekto nurodymų. Dar daugiau net pati valstybė narė įsipareigoja gerbti šį principą ir nesiekti paveikti Komisijos nario ar narių, kai jie atlieka savo užduotis, tiesiog Komisijos narys ramiai dirba visos Europos Sąjungos gyventojų labui (aišku tame tarpe ir mums).

Štai dabar išsiaiškinome, pirma – Europos komisijos narys ne deleguojamas, o siūlomas teikiant kandidatūrą Europos Vadovų Tarybai, antra – matyt galima siūlyti ir kelis kandidatus, trečia – kandidatais gali tapti bent kuris darbingas Lietuvos Respublikos pilietis, ketvirta – Europos komisijos narys neatstovauja Lietuvos valstybės, o eidamas pareigas yra visiškai nepriklausomas. Dabar liko tik išsiaiškinti, kas siūlo į šias pareigas Europos Sąjungos valstybės narės vardu t.y. Lietuvos vardu?

Jau iš karto girdžiu kaip kyla nepasitenkinimo banga tokiu „kvailu“ klausimu iš viską žinančių internautinių anoniminių komentatorių, tarp kurių ir manęs gali užsimegzti toks hipotetinis dialogas: – Kaip ir praeitą kartą, siūlo vyriausybė t.y. Kubilius. Ne, – prieštarauja, kitas internautas – siūlyti turi Grybauskaitė, juk ji prezidentė. Ilgai nelaukus įsijungia ir parlamento šalininkai ginantis seimūnų teisę dalyvauti šiame pelningo posto dalijimesi, juk tam tikslui jie net savo statutą pataisė. Aišku įsiplieskia arši diskusija kas teisesnis, bet matyt niekas labai nesistengs pagrįsti savo nuomonės. Taigi bandykime išsiaiškinti iš eilės, kaip tai padarėme su pareigybės statusu.

Manyčiau, verta prisiminti netolimą istoriją, kaip į šias pareigas pateko Dalia Grybauskaitė. Primenu, kad 2004 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 936 vyriausybė priima individualų administracinį aktą, nutarimą Nr. 936, kur A.M. Brazausko vadovaujama vyriausybė nutaria teikti Dalios Grybauskaitės kandidatūrą į Europos Komisijos narius. Peržiūrėjus šį nutarimą, kylą klausimas ar jis teisėtas ir ar pagrįstas? Taip pat galima pastebėti, kad šis aktas neatitiko tuo metu ir dabar dar galiojančio viešojo administravimo įstatymo reikalavimų individualiam administraciniam aktui – sprendimas nebuvo pagrįstais nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, bei nebuvo aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, bei nurodyta sprendimo apskundimo tvarka.

Kokie tie faktai ir teisės normos? Kas turėjo būti nurodyta administraciniame sprendime? Visų pirma tuo vadovaujantis priimamas toks ar kitoks sprendimas. Kokia tvarka jos kandidatūra pakliuvo į svarstomų kandidatų sąrašą? Tai gal buvo pilietės Grybauskaitės prašymas vyriausybei dėl jos kandidatūros siūlymo, deja iš nutarimo nesimato, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis tai grindžiama.

Kitas svarbus klausimas, kas pasiūlė nedirbantį asmenį, Dalią Grybauskaitę Lietuvos vyriausybei, tai yra kokiu pagrindu šis klausimas pakliuvo į 2004 rugpjūčio 11 d. vyriausybės dienotvarkę. Skaitytojui priminsiu keletą juridinių faktų susijusių su Europos komisijos nario pareigų užėmimu.

Dalia Grybauskaitė tuo metu einanti A.M. Brazausko vyriausybėje finansų ministrės pareigas, savo noru pasitraukė iš valstybės tarnybos, ką ir paliudija laikinai einančio prezidento A.Paulausko 2004 balandžio 26 dekretas Nr.32 „Dėl Lietuvos Respublikos finansų ministrės D.Grybauskaitės atsistatydinimo”, kuris priimtas atsižvelgiant į ministrės Dalios Grybauskaitės prašymą. Tas faktas tik patvirtina, kad į šias pareigas nedeleguojama ir į jokias komandiruotes nevykstama. O Europos komisijoje pareigas Tarybos sprendimu ji pradėjo eiti tik nuo 2004 lapkričio 22 d.

Grįžtant prie nutarimo dėl kandidatūros teikimo ir bandant išsiaiškinti, kokiomis teisinėmis normomis buvo grindžiamas nutarimas, dėl kandidatūros teikimo susiduriam su, švelniai tariant, rengėjų silpna teisine kompetencija. Nutarime yra nurodyti du teisės aktai: pirmas – Lietuvos Respublikos įstatymas dėl valstybių narių stojimo į Europos Sąjungą ratifikavimo ir antras – valstybių narių stojimo sąlygų ir Sutarčių, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų 45 straipsniu. Nei viename nei kitame nieko n ė r a apie Europos komisijos nario teikimą. Toks administracinio sprendimo įforminimas daro jį nepagrįstą ir dar daugiau – neteisėtą, kadangi visiškai nenurodoma kokiu pagrindu tai daro vyriausybė. Turiu omenyje, kad nėra pagrįsta vyriausybės teisė priimti tokio pobūdžio individualų administracinį aktą.

Šiek tiek atgaivinę atmintį galėtume grįžti prie dar neišspręstos problemos. Pirma – kas atstovauja Lietuvos valstybę teikiant pasiūlymą dėl kandidato ir kokia tvarka atrenkami kandidatai siūlymui bei kas tai daro? Bet apie tai panagrinėsime kitą kartą.